Senasis karalius tremtyje

Arno Geigeris (g. 1968) – garsus austrų rašytojas, už savo kūrybą apdovanotas Friedricho Hölderlino, Vokietijos knygos, Johanno Peterio Hebelio, literatūrine Konrado Adenauerio fondo, Johanno Beero ir kitomis premijomis. Kai pasirodė "Senasis karalius tremtyje", autorius buvo kviečiamas visur. Skaitytojai ir kritikai jį kalbino ir klausinėjo: senatvinė silpnaprotystė, alzheimeris – juk tai sudėtinga tema, ypač rašant apie artimą žmogų? Visus stebino rašytojo jautrumas, įžvalgumas ir išmintis. Bet labiausiai tai, kad knyga tokia šviesi. Arno Geigeris pasakoja jaudinamą istoriją apie savo tėvą. Iš lėto atsėlinusi liga pakeičia visos šeimos gyvenimą. Ne iš karto jie įstengia pripažinti, kad pakitusi tėvo asmenybė iš tiesų yra ligos požymis – nyksta atmintis, menksta orientacija. Žmogus pamažu paleidžia gyvenimo vadžias. Sūnus supranta, kad tik atjauta ir meilė leis iš naujo susidraugauti su tėvu. Ir jiedu tampa artimesni nei anksčiau. Senuko žodžiai tik atrodo beprasmiai, o iš tikrųjų yra kupini poezijos ir bylojantys, kad jis neprarado sąmojo, žavesio ir pasitikėjimo savimi. Pasakojimas kelia ir graudulį, ir šypseną. Jis patvirtina, kad gyventi verta.  "- Nusiprausiau čia rankas, - pasakė sykį tėvas. - Ar man tai leidžiama? - Taip, tai tavo namai ir tavo praustuvas. Jis nustebęs pažvelgė į mane, sutrikęs nusišypsojo ir tarė: - Dieve maloningas, tikiuosi, kad ir vėl to nepamiršiu. Tai - demencija. Tiksliau tariant: tai gyvenimas - medžiaga, iš kurios padarytas gyvenimas." Iš vokiečių kalbos vertė Vilija Gerulaitienė